Indonezija – besišypsančių žmonių šalis. Šį kartą igai nesvarstydami nukeliavome į šią nuostabią tolimą šalį. Iš 18 tūkstančių Indonezijos salų aplankėme kelias.
Nors mano didžiausia meilė yra Tailandas – jį aplankiau pirmąjį iš egzotiškų šalių, bet, palyginus su juo – Indonezija nustebino dar gausesne savo žaluma. Net Tailande nebuvo tiek rūšių įvairiausių augalų – tropinės džiunglės, palmių giraitės, įspūdingos ryžių terasos, bambukai, kokoso palmės, bananų, kavos plantacijos, kur išgaunama brangiausia pasaulyje Loewak kava, kurią savo skrandžiuose fermentuoja mieli, i kiaunes panašūs, egzotiniai Indonezijos gyvūnėliai – Lowaka (Luvakai). Visur žalia, šilta bei drėgna, kaip šiltnamyje…
Bet tą grožį pastoviai lydi pavojus.. Štai pro viešbučio langą tolumoje matosi dar iki šiol veikiantis ugnikalnis Javos saloje – Merapis, karts nuo karto savo ugnies ir lavos liežuviais pasiglemžiantis vis naujų gyvybių. Buvo nejauku, kai naktį pajutome žemės drebėjimą. Baisu… Bendraudami su vietiniais nustebome, jie nestokojo optimizmo – pasak jų, tokie nestiprūs požeminiai smūgiai yra jų kasdienybė ir jie su šypsena klausė mūsų pasakojimo apie naktį mūsų viešbutį šiek tiek krestelėjusi požeminį smūgį. Gyvendami ugnikalnio papėdėje ir žinodami apie cunamio grėsmę jie, rodos, nebijo mirti. Gali pasirodyti keista iš pirmo žvilgsnio – bet supratau – didžiausio optimizmo ir jėgų žmonės pasisemia iš savo religijos.
Vietinis gidas papasakojo mums apie Balio religiją – ji atėjo iš Indijos, bet nuo jos skiriasi – tai induizmo, budizmo, pagoniško tikėjimo mišinys. Visas jų gyvenimas persmelktas tikėjimu. Jie pastoviai aukoja Dievams. Taip pat aukas, kurias daro iš palmių lapų bei gėlyčių, neša prie ugnikalnio papėdės, aukoja jūrai (išlikę iš pagoniško tikėjimo). Kiekviena bendruomenė, kaimas ir net namas turi savo šventyklą – tad jų Balyje – tūkstančiai. Į bendruomenės šventyklą žmonės renkasi beveik kasdien ir kaip į didžiausią šventę, apsirengę ryškiais drabužiais.
Javoje vyrauja musulmonai, tačiau jie irgi ne tokie kaip arabiškuose šalyse – nesijaučia tokio fanatiško požiūrio į jų tikėjimo doktrinų taikyma, kaip Malaizijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Dauguma moterų net nedevėjo musulmonėms privalomų galvos ar veido apdangalų. Baltijos šalių ar net europiečių turistų Jakartoje ir Jogyakartoje, kaip matyt ir visoje Indonezijoje – išskyrus, žinoma – Balį, labai mažai, todėl susilaukėme didelio dėmėsio – visi prašėsi nusifotografuoti su mumis ir įdėmiai tyrinėjo mus žvilgsniais.
Iš egzotikos paminėsiu, kad teko paragauti kobros kraujo. Kobrai nukirto galvą, nuleido kraują, nuemė odą, į kraują suleido tulžies, į arbatinį šaukštelį įdėjo vis dar plakančią širdį – ir prašau – teko nuryti ją ir užgerti kobros krauju – kraupiai įspūdinga!
Taip pat ragavome brangiausią kavą pasaulyje – Loewak Koffee, kurią išgauna, kaip ir minėjau, iš žverelio Loewak išmatų.
Indonezija – tai vaisių rojus. Pagaliau ryžomės paragauti vaisių karaliumi vadinamo – duriano. Dėl savo specifinio kvapo (jis primena lavono kvapą J ) jį parduoda tik lauke, tačiau patys nustebome, kai šis vaisius nesukėlė mums šleikštulio, o atvirksčiai – labai įdomus ir pikantiškas skonis – kažkas tarp vanilės ir česnako…
Keliaujant po Indoneziją, ji tampa tokia artima, sava, lyg niekad ir negyvenai kitur… Ir norisi keliauti keliauti.. pavargsti, bet tai malonus nuovargis.. Ir džiugu, kad pasisekė pamatyti dalelę tikrojo gyvenimo, kasdienybės ir natūralumo, kurio pamažu lieka vis mažiau ir netik Indonezijoje… Juk supermarketai visuose šalyse vienodi, ir tik kai išeini į gatvę, į kaimą, į džiungles – pamatai kultūrų skirtumus, jų savitą ir kartais nerūpestingą požiūrį į gyvenimą.
Apibendrinant galima pasakyti – Indoneziją galima drąsiai statyti į vieną gretą su Tailandu dėl šypsenų kiekio, tačiau ji yra kitokia – savita, šilta, egzotiška ir net – kažkiek miela… jau ir vėl noriu ten sugrįžti…